Motociklų klubas ar važinėjimas vienam: ką pasirinkti? (#1 dalis)

Kiekvieną pavasarį, kai iš garažų išrieda motociklai, dalis motociklininkų užduoda sau vis tą patį klausimą – su kuo važiuosi šį sezoną? Su klubu? Su tais pačiais veidais, tais pačiais maršrutais? O gal vienas – be plano, be grafiko, be derinimosi?

Paskelbta Prieš 2 mėn.
589 peržiūros
Motociklų klubas ar važinėjimas vienam: ką pasirinkti? (#1 dalis)

Važiavimas su klubu ir važiavimas vienam dažnai pateikiami kaip priešybės – tarsi reikėtų rinktis vieną pusę. Tačiau realybėje viskas šiek tiek kitaip. Už kiekvieno pasirinkimo slypi ne tik įvaizdis ar nuomonė, bet ir socialiniai poreikiai, psichologinė būsena, techninė realybė bei finansiniai išskaičiavimai.

Šis straipsnis gimė ne iš mokslinių teorijų ar romantiškų stereotipų. Jis gimė iš gyvų pokalbių ir diskusijų – tiek su motociklininkais, kurie jau daug metų priklauso klubams, tiek su tais, kurie savo noru renkasi važiuoti vieni, vadinamais „vienišais vilkais“.

Mes sąmoningai neieškome nugalėtojo. Tai nėra kvietimas stoti į klubą. Tai nėra raginimas tapti „vienišu vilku“. Tai kvietimas kiekvienam motociklininkui – nesvarbu, ar su spalvomis ant nugaros, ar be jokios emblemos - atpažinti save ir savo poreikius. Padiskutuokime apie bendrystę ir vienatvę, riziką, laisvę ir atsakomybę.

Motociklų klubas. Socialinis ir psichologinis aspektai

Motociklininkai dažnai vadinami individualistais. Nepaisant to, kiekvienas žmogus iš prigimties yra socialinė būtybė, net ir tada kai renkasi būti vienas.

Socialumas nebūtinai reiškia minią aplink save. Vieni realizuoja save per bendruomenę, kiti – būdami savimi, laisvi nuo įsipareigojimų. Motociklizme tai matosi ypač aiškiai. Vienas renkasi klubą, kitas – kelią vienumoje. Abu variantai yra prasmingi, tačiau pasirenkami jie yra dėl skirtingų priežasčių ir jie skirtingai veikia patį žmogų. 

Motociklininkų klubas nėra tik hobis ar savaitgalio pramoga. Psichologiškai tai vieta, kur žmogus sprendžia labai gilius dalykus – saugumo, tapatybės ir prasmės klausimus. Dažnai net pats to iki galo nesuvokdamas.

Brolystė ir aiškumas

  • Bendrystė per „MES“. Priklausyti klubui daugeliui reiškia daugiau nei bendrus važiavimus, tarsi atsiranda „Mes“ jausmas. Tai ramina. Žmogus ima jaustis saugesnis ne tik kelyje, bet ir gyvenime – atsiranda savotiškas socialinis „užnugaris“ ir stiprus jausmas – „aš ne vienas“.
    Važiavimas grupėje kuria ryšį, kurio nereikia aiškinti. Bendra patirtis, bendri keliai, bendri sunkumai sukuria brolystę. Daugeliui tai labai natūrali ir svarbi ryšio forma. Per brolystę sustiprinama savitarpio pagalba, ne tik klubo viduje, bet ir už jo ribų. Žmogus ima jaustis pastebėtas ir reikalingas, o tai stiprina savivertę.  Daugeliui tai ypač svarbu gyvenimo momentais, kai trūksta stabilumo, aiškumo arba kai gyvenime viskas kliba – po skyrybų, krizių ar didelių pokyčių.

    „Kai prisijungiau prie klubo, po kurio laiko pajutau, kad kažkam rūpi, ar aš grįžau namo.“ – pusiau juokais, pusiau rimtai komentavo ilgametis HOG klubo narys Rolandas (59 m.).

    „Mes galim visą dieną važiuoti beveik nekalbėdami. Bet ryšys vis tiek yra.“ – Aivaras, klubietis. 

  • Emocijų solidarumas. Daug klubiečių (ypač vyrų) nėra linkę kalbėti apie jausmus. Klube to dažnai ir nereikia. Čia emocijos išreiškiamos per veiksmą – važiavimą, buvimą kartu, pagalbą be klausimų. Taip galbūt daugeliui saugiau reikšti savo emocijas.

    „Apie jausmus gal daug nekalbam. Bet faina kai kažkas nutinka, visi būna šalia. Gimtadieniai ar laidotuvės – visi vieni kitus palaikom“ – dalinasi Rolandas.

  • Struktūra ir aiškios taisyklės. Iš šalies hierarchija ir taisyklės gali atrodyti kaip suvaržymas. Tačiau dažnai tai veikia priešingai. Kai kasdienybėje ir visuomenėje vyrauja daug chaoso, klubas suteikia aiškias ribas – žinai, kas galima, kas ne. Nebereikia nuolat spręsti visko vienam, o tai sumažina vidinę įtampą ir leidžia jaustis laisviau viduje: „Kai viskas aišku, galva pailsi.“

    „Nebereikia kasdien visko pergalvoti – dalis sprendimų jau „sudėlioti į lentynas“, suorganizuoti ir patikrinti maršrutai, bendri techniniai saugumo važiavimai prieš sezoną. Važiuoju ir nesuku sau galvos, pats tiek neapgalvočiau.“ - vieną iš privalumų įvardina Rolandas.

  • Tapatybės stiprinimas. Dažnai pasirinkimas būti „klubiečiu“ suteikia dar vieną socialinį vaidmenį, ir gana ryškų. Tave atpažįsta, su kažkuo tapatina. Kai kuriems tai labai svarbu – tai tarsi patvirtinimas, kad jų buvimas yra reikšmingas. 
    Kažkam klubas gali padėti atsakyti į klausimą „kas aš esu?“. Klubų naudojamos emblemos, spalvos, ritualai, bendri važiavimai sukuria aiškesnį savo paties paveikslą. Aiškiai duodamas ženklas – „Aš išskirtinis – ir aš taip atrodau“. Taip kuriamas matomumas ir net reputacija. Imi jaustis tvirčiau, labiau „savo vietoje“. Tai stiprina savivertę ir suteikia vidinio stabilumo. 

    „Kai keliauji ne vienas, kitaip į tave žiūrima – pagarba nepamatuojamai didesnė. Net policijos pareigūnai nestabdo, negaišinsi juk sustabdęs devynių motociklų koloną. Žmonėms įspūdį paliekam, daug kas nori pašnekinti, kartu nusifotografuoti, vaikai prisėsti ant motociklo. Prie atskalūno taip žmonės neprieis, o prie kompanijos jiems drąsiau. Matyt įspūdis „įpučia“ drąsos, gi ne kasdien toks įvykis, kai sutinki būrį gerai nusiteikusių baikerių dailiais motociklais“ – patirtimi dalinasi 11 metų su klubu važinėjantis Aivaras.

Ribojimai ir atsakomybė
Motociklų klubai ir bendruomenės suteikia stiprų priklausymo jausmą, tačiau socialiniu ir psichologiniu požiūriu galime įžvelgti ir kitą pusę. Kaip ir bet kuri uždara grupė, klubai kuria ne tik ryšius, bet ir apribojimus, kurie ne visiems yra patogūs. Per didelis susitapatinimas su grupe kai kuriems gali slopinti individualumą, tarsi kažkur pasimeta tavo paties „Aš“.

  • Individualumo ribojimai. Priklausymas klubui ar bendruomenei dažnai reiškia, kad ne visuomet tavo individualus „aš“ čia bus svarbus. Gali atsirasti jausmas, kad ne visada gali būti savimi iki galo. Klubo viduje kartais nutylimos nuomonės, kurios nesutampa su grupės kryptimi, atsiranda nerašytos taisyklės: kaip rengtis, kaip elgtis, kur važiuoti. Savotiškas pavojus vidiniam konfliktui: nori likti savas, bet nenori iškristi iš „mes“. Žmogui darosi sunku atskirti, kur baigiasi jis pats ir prasideda grupė. Asmeniniai poreikiai atidedami, nes „taip reikia klubui“. Tai gali stabdyti asmeninį augimą, ypač jei viduje keitiesi, o bendruomenė – ne. Gali pagauti save mąstant: „Anksčiau džiaugiausi, kad esam kartu. Dabar kartais pagaunu save galvojant – o ko noriu aš pats?“

  • „Mes ir Tie - kiti“ požiūris. Būnant uždaresnėje moto bendruomenėje lengva šiek tiek „paslysti“ ir pradėti matyti pasaulį padalinant: savi – geri, kiti – ne visai. Kas neretai formuoja išankstines, kartais priešiškas nuostatas ar stereotipus, bei kelia nepasitikėjimą „neklubiniais“ motociklininkais. Tokiu atveju stiprėjama viduje, bet silpnėja ryšys su platesne motociklininkų aplinka.

  • Konfliktai grupės viduje. Manoma, kad kuo bendruomenė artimesnė, tuo emocijos stipresnės ir dažnai nėra paviršinės – jos tave paliečia asmeniškai. Įtampa gali tęstis ilgai, ir ne visi moka su ja tvarkytis. Vidiniai nesutarimai gali persikelti už klubo ribų, ypatingai tai gali pasijusti mažuose Lietuvos miesteliuose ir itin aštriomis temomis. 

  • Ribotas socialinis ratas. Kai daug laiko praleidi su klubu, tai dažnai nutinka natūraliai – klubas tampa tavo pagrindiniu ratu. Čia smagu, čia savi žmonės, čia supratimas. Bet kartais nepastebimai nutolsti nuo senų draugų ar šeimos, ne iš blogos valios, o tiesiog todėl, kad laiko visiems nebelieka. 
    Iš kitos pusės, jeigu reikėtų su klubu vieną dieną atsisveikinti – gali kilti kaltės jausmas, baimė nuvilti, kartais – net atstūmimo patirtis. Kyla baimė: kas aš būsiu, jei išeisiu? Tarsi baimė prarasti dalį savęs.

  • Reputacijos našta. Būnant klube - tampi ir klubo veidu – net ir tada, kai galbūt to nenori. Kiekvienas veiksmas, žodis ar konfliktas gali paveikti visą klubo bendruomenę. Tai gali kurti vidinę įtampą, svarstai ne tik „ar aš taip noriu“, bet ir „kaip tai atrodys kitiems“. Jei tau svarbus spontaniškumas ir laisvė klysti - tai gali varginti.

Socialiniu ir psichologiniu požiūriu klubas veikia kaip mikro šeima – joje gali atrasti tai, kas sunkiau randama didelėse bendruomenėse:

„Klube viskas paprasčiau – žinai, kas savi, kur tavo vieta, kas už tave pastovės. Kai ateini į klubą, tu ne tik prisijungi prie žmonių, - tu prisijungi prie istorijos“ – klubo naryste didžiuojasi 23 metus motociklu važinėjantis Rolandas.

Kartu tai gali riboti individualią laisvę, kurti uždaresnę socialinę erdvę, reikalauti didesnio prisitaikymo. Tai nereiškia, kad klubai yra „blogi“. Tai reiškia, kad jie tinka ne visiems.

Laukite tęsinio...
Sekančiose straipsnio dalyse apžvelgsime motociklų klubus iš kitų aspektų, tokių kaip techninė realybė bei finansiniai išskaičiavimai. Tuo pačiu atskleisime ir „vienišo vilko“ perspektyvą. Laukite tęsinio!

Dalintis: